- užgaulis
- ùžgaulis sm. (1) KI232, Rtr, NdŽ, KŽ, užgaulỹs (3b), ū́žgaulis (1) K, NdŽ 1. KI232, Rtr, NdŽ, KŽ žr. užgaulė 1: Ta boba be užgaulių̃ negalia apsieiti Krš. Bjaurus, vis su ùžgauliais šneka Akm. Su ùžgauliais rašo, nenoru i susirašinėti Krš. Tėvai net alpo iš užgaulio ir šykštumo Vaižg. 2. N, K, LsB460, KŽ grobis, laimikis: [Žmogui] atsitolinus, lapė priselinus ir nuvilkdavus jojo užgaulį LTI8(Bs). Ant užgaulio (plėšikauti) einąs R70, MŽ93. 3. N, K, NdŽ kas kartais įvyksta, atsitinka.
Dictionary of the Lithuanian Language.